žemėvilkais

žemė́vilkais adv. 1. LKKVI77, Pln vežant ar velkant vieta beveik be sniego: Antsidėjo maišus an šlajų i vilko žemė́vilkais, sniego nebibuvo End. Žemė́vilkais važiuoti arkliams papjūtis Užv. Arba ir žemėvilkais, nor krint gausus lytus, vežk rąstus, ronus, malkas, šatras, tvoras, mietus D.Pošk. 2. prk. pamažu, negreit: Jonis prastas gaspadorius: ką bedirbtų, visi darbai žemė́vilkais eina Vkš.